Dirbtinis intelektas (DI) – tai kompiuterių mokslo sritis, skirta kurti mašinas, galinčias atlikti žmogaus intelekto reikalaujančias užduotis. Šios užduotys apima mokymąsi (informacijos ir jos naudojimo taisyklių gavimą), samprotavimą (taisyklių naudojimą apytikslėms ar tam tikroms išvadoms padaryti) ir savikontrolę. Ypač mašinų mokymosi srityje dirbtinis intelektas gali mokytis be aiškaus programavimo ir atlikti automatinį duomenų apdorojimą.
Pagrindiniai dirbtinio intelekto komponentai ir metodai yra šie:
- Mašininis mokymasis – technologijos, leidžiančios kompiuteriams mokytis iš duomenų ir priimti prognozes ar sprendimus remiantis ankstesne patirtimi.
- Gilusis mokymasis – mašininio mokymosi poskyris, kuriame duomenims apdoroti naudojami sudėtingi neuroniniai tinklai su keliais abstrakcijos lygiais.
- Neuroniniai tinklai – tai žmogaus smegenų struktūros įkvėpti algoritmai, gebantys mokytis ir atpažinti modelius iš didelių duomenų kiekių.
Dirbtinis intelektas taikomas įvairiose pramonės šakose:
- Sveikatos priežiūros srityje : ligų diagnostikai, individualių gydymo planų kūrimui ir medicininių duomenų tvarkymui.
- Finansų srityje – prekybos automatizavimui, rizikos valdymui ir sukčiavimo prevencijai.
- automobilių pramonėje – autonominėms transporto priemonėms ir pagalbos vairuotojui sistemoms kurti.
Ypatingo dėmesio reikalauja etiniai ir teisiniai dirbtinio intelekto aspektai, nes kyla privatumo, saugumo ir atsakomybės už mašinų priimamus sprendimus klausimai. Būtina sukurti teisines ir reguliavimo sistemas, kurios reglamentuotų dirbtinio intelekto naudojimą, kad būtų užtikrintas saugus ir veiksmingas jo naudojimas visuomenės labui.